Dovis prieš Dovį

Man 18. Iki egzaminų liko vos keli mėnesiai. Galvojau apie studijas užsienyje. Kartu su mergina Aušra...

O dabar nebeturiu nei planų, nei merginos. Gyventi namuose pasidarė nepakenčiama. Su tėvu seniai nesišneku. Norėčiau pasikalbėti su mama, bet jos amžinai nėra. Nuolat dirba. Dar yra mažasis brolis, bet ką jis. Tik nervus gadina. Vienintelis žmogus, kuris mane suprastų, jau kelis mėnesius neatsako į mano žinutes. Toks gyvenimas užkniso juodai...

Viską gerai apgalvojau. Iš namų išėjau kaip visada. Stengiausi, kad niekam nekiltų įtarimų. Bet to, kas nutiko, nesitikėjau net aš...

Sėdžiu vienas visiškoj SKYLĖJ. Kažkur čia pat, vos už 6 metrų, verda gyvenimas, bet man jis nepasiekiamas. Ei, ar mane kas nors girdi? PAGALBOS!